Vladas Balsys „Pusė parodos“

B

Birželio 7 d. 18 val. (penktadienį) galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) atidaroma Vlado Balsio paroda „Pusė parodos“. Galerijoje viduramžių žvakių šviesos apsuptyje pristatoma nematomų kūrinių vienatvė.

Vladas Balsys kūryboje permąsto architektūros ir meno procesų galimybių ribas. Ieškodamas naujų ir praplėsdamas esamų procesų erdves dažnai naudoja nebūties idėją, kuri neretai atskleidžia kritines vizualinių galimybių pažinimo ribas. Naujausioje parodoje Vladas Balsys kviečia atrasti nežinomų kūrinių melancholijos krantus. Parodos architektūra padalinta į dvi lygias puses. Vienoje parodos pusėje – kūrinių tylos atspindžiai, paveikslai su įrėmintomis tuštumomis, apvali Sizifo knyga ir smaragdinis spindulys. Šioje pusėje kūriniai sujungti nematomu laukimo nerimu. Tamsioje salėje išeksponuoti kūriniai neturi aiškaus kūno, formos, mastelio. Juodoje ekspozicinėje dėžėje patalpintas net baltas rūkas. Parodos lankytojas galės jį ne tik apžiūrėti, bet ir įkvėpti, paglostyti arba ranka mostelėjus akimirksniu išblaškyti. Visi kūriniai čia tirpsta laike, balansuoja tarp būties ir nebūties pasirinkimo galimybės. Antrojoje parodos pusėje – absurdo tuštumos akistata. Kūriniai šioje pusėje neeksponuojami. Tai svarbiausioji parodos dalis. Autorius čia atrakina niekam nežinomas parodos teritorijas ir išardo kūrinių regimybes. Ši pusė – tai matomos parodos pusės tikėjimo šešėlis.

„Tikiu, nes tai absurdiška“. Lotyniškas posakis – „Credo quia absurdum est“, ištartas Kvinto Terturlijono prieš daugiau nei tūkstantį metų šiandien mums padeda suprasti, kodėl meno galerijose viešpatauja migla. Dažnas lankytojas atsidūręs parodų salėje užduoda vieną ir tą patį klausimą – „Ką tu galvoji apie tai?“. Retorinis klausimas. Mįslė ‒ ne ką mes galvojame apie tai, o kodėl mes apie tai susimąstome? Akivaizdu, nėra ribų tarp veiklos rūšių, kurias žmogus pasirenka norėdamas suprasti ir mylėti. Jos įsismelkia viena į kitą, o jas sujungia bendras nerimas. Nuo XVI a. meno parodos poveikio strategija išliko beveik nepakitusi – tai socialinės komunikacijos ir kūrėjo galios demonstravimo priemonė. Nors praėjo daug laiko, tačiau šiuolaikiniai menininkai parodas vis dar užpildo materialiais daiktais (kūriniais). Jie skirti jaudinti lankytojų jusles. Stebėdami įvairius objektus (skulptūras, paveikslus, instaliacijas ir pan.) žiūrovai kiekvieną kartą įgyja vis naujas patirtis ir vis dažniau su nepasitikėjimu imasi analizuoti aplinką. Taip gimsta nauji klausimai. Vieni žavisi paroda, kiti diskutuoja, treti kažką atranda, ketvirti raminasi, penkti tiesiog pasiklysta ieškodami atsakymų ir nieko nebesupranta. Taip atsitinka beveik visada, nes tikroji parodų prigimtis – paklaidinti. Sukurtos ekspozicijos lankytojus dažniausiai apgaubia tiršta migla. Šiuolaikinio meno parodas sudėtinga suprasti, todėl lankytojai salėse tiesiog medituoja. Tai lyg budizmas. Absoliučiai nesvarbu į ką žiūrėti – ar vienokią abstrakciją, ar kitokią, tai lyg ritualinė meditacija. Tai tarsi užburtas vaikščiojimas iš vienos parodos pusės į kitą. Galerijoje gali būti balta siena, gali būti juoda siena, arba tiesiog įvairiausios kūrinių variacijos – lankytojas parodoje įgyja kintamas patirtis.

Anksčiau, viduramžiais, žmonės išeidavo į vienuolynus, kad žvakių šviesos tyloje atrastų daugiau laiko sau. Dabar atrodo, kad vieni žmonės iškeliauja tapti menininkais, o kiti atvyksta į galerijas tapti žiūrovais. Galbūt abi pusės tiesiog siekia pabėgti nuo pasaulio? Sunku prisipažinti.

Paroda veiks iki liepos 12 d.